Sirvėtos regininis parkas

Sirvėtos regininis parkas

http://www.sirveta.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=109&Itemid=87

Mažasis šeimos dviračių takas Spausdinti El. paštas
  • ,,Mažasis šeimos dviračių takas” – Švenčionys-Bėlio ežeras. Maršruto ilgis 3 km.

 

 

  Švenčionių kraštas, kur nuo seno žaliuoja girios, stūkso kalvos ir kalvelės, spindi žydros ežerų akutės. Kiek atmena senoliai, čia buvo Nalšios žemės širdis – istorinė rytinių lietuvių žemė.

  Švenčionių kraštui būdinga unikali gamta: miškai, ežerai ir ežerėliai, žydras Žeimenos kaspinas, upeliai, piliakalniai, kaimai ir kaimeliai, kuriuose gyvena darbštūs aukštaičiai. Čia tyvuliuoja 289 ežerai, tarp kurių didžiausi – Kretuonas (880 ha), Vajuonis (230 ha).

  Daug puikių gamtos kertelių yra Švenčionių krašte, todėl, norint jas išsaugoti, buvo įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas, Labanoro, Sirvėtos ir Asvejos regioniniai parkai. Jie užima gana didelę šio krašto dalį, apie 31% rajono teritorijos. Smagu ilsėtis Švenčionių apylinkėse ir vasarą, ir žiemą, nes kraštas ekologiškai švarus, nėra aplinką teršiančios pramonės.

  Mieli Keliautojai! Atvykę į šį nuostabų kraštą, atsidursite gamtos prieglobstyje, pajusite didžiųjų senovės girių kvapą, pasiklausysite paslaptingo upių ir upelių čiurlenimo, panardysite skaidrių kaip krištolas ežerų bangose, susipažinsite su puikiais šio krašto žmonėmis, papročiais, sužinosite jo istoriją, išgirsite daug įdomių pasakojimų ir legendų, širdį veriančių aukštaitiškų dainų, sutartinių.

  Asfaltuotas dviračių takas prasideda rytiniame Švenčionių miesto pakraštyje. Taku važiuojantys mažieji dviratininkai turės laiko ir pasivažinėti dviračiais ir pažaisti miško pakraštyje, pailsėti poilsio vietose.

  Tako pabaiga – Švenčionių miesto gyventojų ir svečių pamėgtas Bėlio ežero paplūdimys su nardymo bokšteliais, su mažiesiems įrengta maudymosi vieta. Ežeras šalia didelių kalvų, vienos iš kurių slėnyje vyksta miesto ir rajono šventės, taip pat tarptautiniai festivaliai.


http://www.sirveta.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=108&Itemid=86

Dauguvos-Nemuno takoskyros dviračių takas Spausdinti El. paštas
  • Dviračių maršrutas Nr. 31 ,,Dauguvos-Nemuno takoskyros dviračių takas". ilgis – 9 km. Maršruto pradžia 3 km sutampa su pažintiniu pėsčiųjų taku.

 

 

Šventos dvarvietėPažintinis pėsčiųjų takas  Kelionė prasideda Šventos kaime įsikūrusios Sirvėtos regioninio parko direkcijos kieme. Pagrindiniu keliu sukame į dešinę ir riedame nuokalne asfaltuotu keliu, kuris pereina į žvyrkelį.
  Dešinėje matome tvenkinį, šalia atnaujintas senovinis šulinys su svirtimi. Kairėje lieka pėsčiųjų pažintinio tako pradžia. Keliaujame toliau…

 


NuorodaPer tiltelį  Kairėje kelio pusėje esantis ženklas nurodo kryptį į Šventos mišką. Važiuodami atsiduriame prie stendo, o miške už jo matosi kalneliai – tai Šventos pilkapiai:
  išlikę apie 30 pilkapių. Jų sampilų skersmuo 6-12 m, aukštis – 0.5 m. Didžiausi pilkapiai yra šiaurės vakarinėje pilkapyno dalyje. Du pilkapiai buvo kasinėti A. Kirkoro dar XIX a. viduryje. Viename buvo rasti žirgo griaučiai, o kitame – degintinas žmogaus kapas. Aptiktos įkapės rodo, kad šiame pilkapyne protėviai buvo laidojami IX-XIIa.

 

Ilgio poilsiavietėPažintiniame pėsčiųjų take  Riedėdami žemyn kairėje pusėje galime pastebėti uoksą medyje – tai gyvenančios juodosios meletos būstas. Uoksus kalasi įvairiuose, dažniausiai ligų pažeistuose, medžiuose. Minta vabzdžiais, gyvenančiais po medžių žieve ir medienoje, žiemą pasmaguriauja skruzdėlėmis, o skruzdėlynų šiame miške tikrai daug.

 

NuorodaĮ Aučynas  Esame pėsčiųjų pažintiniame take. Galime nuvažiuoti į polisiavietę prie Ilgio ežero. Arba, pasukę i dešinę, kur ir rodo orientacinis ženklas, minkšta miško paklote pamažu keliaujame toliau.
  Aplink – pakalnučių augimvietė. Tai daugiametis šakniastiebinis žolinis augalas. Žiedai balti, kvapnūs, nusvirę vienašališkose kekėse.
  Vaisius – rausvai oranžinė uoga. Augalas svarbus biologinei įvairovei išlaikyti miško ekosistemoje. Vaistams vartojami žiedynai, žolė ir lapai, nupjauti augalams žydint.
  Iš miško tankmės išvažiuojame į tą patį kelią, iš kurio išsukome. Keliaujame į kairę – link Aučynų kaimo kryžiaus bei kapinaičių.

 


Aučynų kapinesAučynų kaimo kryžius  Aučynų kryžius atstatytas 1990 m. vietoje buvusio seno, kelių sankryžoje, Švenčionių ir Ceikinių parapijų sankirtoje. Darbų atlikėjas – liaudies meistras Vaclovas Sližauskas.
  Aučynų kaimo kapinės – vienos iš šešių veikiančių parko teritorijoje kapinių, įeina į Pailgio kaimų kraštovaizdžio draustinį. Pirmieji žmonės čia buvo pradėti laidoti apie 1800 m. Kapinėse palaidotas 1941 metų sukilėlis Juozas Šalna.

 


Aučynų piliakalnisAučynų piliakalnis  Privažiuojame Aučynų piliakalnį: įrengtas Nalšios žemėje, apie 750 m į pietryčius nuo Ilgio ežero, ir apie 250 m į šiaurę nuo Saločio ežero. Tai gana stačiašlaitė, pailga, nupjauto kūgio formos kalva. Piliakalnio aikštelė beveik neišsiskiria, ji ovali, apie 20 m ilgio ir 15 m pločio. Ginybinių įrenginių piliakalnyje neaptikta, tik šlaitai yra gana statūs, iki 11 m aukščio. Archeologiniai tyrimai parodė, kad vakarinėje piliakalnio papėdėje galėjo egzistuoti senovės gyvenvietė.

 


Atokvėpio vieta prie Saločio telmologinio draustinioSaločio telmologinis draustinis  Už piliakalnio yra Saločio ežeras apsuptas pelke – Saločio telmologinis draustinis. 
Jis įkurtas tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti. Plotas – 84 ha. Apima Saločio ežerą su apyežeriu. Draustinyje randamos visų tipų pelkės – žemapelkės, tarpinio tipo, aukštapelkės. Ši pelkė susiformavo patvenkus upelį ištekantį iš Saločio ežero. Telmologiniame draustinyje gyvena ūdros, raudonpilvė kūmutė, baltasis kiškis, peri ausuotasis kragas, didysis baublys, nendrinė lingė. Dažnai maitintis atskrenda juodasis gandras.
  Galime užsukti į poilsiavietę šalia Saločio draustinio, giaubiamą medžių. Toliau keliaujame kur nurodo ženklai. Palikę draustinį užnugaryje, važiuojame į įkalnę.

 


Gražulių kaimasIlgaamžių medžių alėja  Privažiuojame Gražulių kaimą. Šiuo metu likę trys sodybos – vienoje pastoviai gyvena vietiniai gyventojai, kitas įsigiję vilniečiai, kurie atvažiuoja vasaros metu.
Abipus kelio auga senų medžių alėja. Jų tarpe yra lūžusiais, sužalotais kamienais, kas liudija jų ilgaamžiškumą.
  Išlikusi dar veikianti autentiška dūminė pirtis. Galima paprašyti dosnaus sodybos šeimininko ją iškūrenti, papasakoti apylinkių istoriją.

 


Vaikučių kaimasVaikučių kaimas  Keliaudami vieškeliu toliau, tolumoje pastebime ryškėjančius bičių avilius bei sodybą, kuri puikuojasi įvairiaspalviais gėlynais – čia yra Vaikučių kaimo pradžia. Svetingi šeimininkai išsaugoję senovinį svirtinį šulinį, arklidžių pastatą. 
  Kairėje pusėje yra medžiais apaugusi kalva – tai taip vadinamas „Šudakalnis“. Anksčiau čia iš apylinkių rinkdavosi jaunimas, vykdavo vakaronės su šokiais, dainomis ir pasisėdėjimais prie laužo.

 

kaimo vieškelisTolyn vieškeliu  Tęsiame kelionę to paties kaimo vieškeliu, kuris atveda pas vietinius gyventojus, kurie verčiasi gyvulininkyste – augina karves, avis, naminius paukščius.

 

 


Kraštovaizdis link Bielionių dvarvietėsBielionių dvarvietės alėja  Važiuojame gražiu kraštovaizdžiu Bielionių dvaro link. Į pastarąjį nuo žvyrkelio veda klevų alėja. Šiuo metu išlikę dvaro pastatų pamatai, sodo liekanos. Įspūdingiausiai atrodo senas maumedis už pastato. Sodybą prižiūri dabartiniai šeimininkai.

 


Tolyn link MergežerioĮ Kačėniškės piliakalnį  Užnugaryje palikę buvusį dvarą, žvyrkeliu keliaujame iki posūkio link Kačėniškės piliakalnio. Piliakalnis įrengtas Nalšios žemėje, Mergežerio ežero vakariniame krante, ant pailgo masyvaus gubrio, kurį supa ežeras ir pelkėtos žemumos. Šlaite rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu paviršiumi. Piliakalnio papėdėje, Mergežerio ežero pakrantėje aptiktas senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Spėjama, jog čia galėjo būti gyvenama I–me tūkstantmetyje prieš Kristų – I-mo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje.

 

Prie Mergežerio Mergežeris  Privažiavus poilsiavietę prie Mergežežerio galima pailsėti, arba iškart apsisukti, ir žvyrkeliu į kairę grįžti į Šventos kaimą ir SRP direkciją.