Vėl oranžiniai (1)
Dinos Sergijenko nuotr. (Alfa.lt)
Lygiai prieš dešimtį metų, gražų saulėtą pavasario rytmetį, kaip įpratęs išėjau pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Nuščiuvau išvydęs neregėtą vaizdą. Po visą senamiestį tiesiog siautėjo paaugliai dviratininkai ant oranžinių Minervos dviračių. Pirmoji mintis, tuomet atėjusi į galvą, – nuostabu! Tuoj ir Vilnius bus kaip Kopenhaga, Hanoveris ar Paryžius – dviratininkų miestas, ir ėjau pirmyn- atgal nuo Rotušės iki Arkikatedros, ieškodamas dviračių stovėjimo aikštelių, kur oranžinį pasiimti ir pasivažinėti. Pavėlavau. Aikštelės tuščios, o miestas tiesiog oranžinis. Visi gerai prisimename, kuo baigėsi tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko ekscentriška akcija: gausybė dviračių buvo suniokota, o kiti per keletą dienų išvogti, gal dalimis išrinkti, gal perdažyti, nes mieste daugiau oranžiniai nebepasirodė. Tiesa, kartą automobiliu važiuodamas į kaimą vieną oranžinį aplenkiau netoli Švenčionių, bet oranžiniai tapo labai nebemadingi, nes kėlė negerų įtarimų, kad juo važiuoja vagis.
Ta akcija buvo ir savotiška nesąmoninga provokacija, keistu būdu paskatinusi pasvarstyti ir pamąstyti apie visuomenės dorovę ir požiūrį į bendruomeninį turtą. Tuomet teko konstatuoti – per dešimtį Nepriklausomybės metų nepavyko išsigydyti socializmo laikais įgytų ydų įr nuostatų, kad vogti ir niokoti bendruomeninį turtą nėra tokia jau baisi nuodėmė. Tai buvo gana brangiai miestui kainavusi susivokimo pamoka, kokioje sergančioje visuomenėje mes gyvename. O oranžinis kainavo nei brangiai, nei pigiai – apie 500 lt.
Kitas pozityvus tos oranžinių akcijos rezultatas palietė ir mane. Mes su žmona vieną rudens pavakarę užsukome į dviračių parduotuvę Konstitucijos prospekte pasižiūrėti dviračių ir namo parvažiavome dviračiais. Dar po keleto metų Vilniuje ėmė atsidarinėti dviračių nuomos punktai, atsirado visai pamanomi maršrutai į Vingio parką ir į Verkių rūmus palei Nerį. Žodžiu, prisipūsk padangas ir mink pedalus į sveikatą. Svarbu tik įsigyti gerą plieninę spyną, kad nepavogtų. Pavyzdžiui mano dviračio spyną mėgino nugnybti net keletą kartų, bet plieno neįveikė.
Ir štai prieš keletą dienų einu senamiesčiu ir netikiu savo akimis. Prie Jono varpinės yra toks metalinis dviračių stovas. Prie jo stora grandine stovi prirakinti apsnigti trys naujutėlaičiai oranžiniai dviračiai, prie Rotušės vėl tas pats vaizdelis. Sustoju, apžiūriu dviračius ir susimąstau, ką visa tai galėtų reikšti? Kiekvienas gatvėje stovintis dviratis man sukelia smalsumą, bet šie oranžiniai – ypatingą, nes sužadina dešimtmečio senumo prisiminimus. Svarstau, kas čia būtų galėjęs sumanyti tokią absurdo akciją. Tikriausiai Artūro Zuoko judėjimo „Taip“ priešininkai, sumanę antireklaminį priešrinkiminį triuką priminti miestelėnams aną oranžinių istoriją ir mero neūkiškumą bei nesugebėjimą matyti properšos tarp idėjos ir galimybių skaidriai ją realizuoti. Kai pamatau A.Zuoko veidą, pirmoji asociacija kylanti mano vaizduotėje yra ne koks nors mistinis Rubikonas, ne kaži kokie virtualūs Abonentiniai reikalai, ne Gugenheimas ir VEKSas, o labai pačiupinėjamas daiktas – oranžinis dviratis. Pasirodo, nieko panašaus, jokių tokių gudrių politinių oponentų, sumaniusių kaišioti pagalius į oranžinių ratus, nėra.
Grįžtu namo ir Internete randu „Lietuvos žinių“ straipsnį „Vilniaus centre dviračių šou“, kur labai aiškiai paaiškinta: „Tai nėra jokia akcija ar agitacija. Mūsų judėjimo nariai šiuos dviračius tiesiog naudoja kaip transporto priemonę“, – laikraščio korespondentui pareiškė vieno prirakintų dviračių savininkas A.Zuokas. Ir dar pridūrė, esą oranžiniais dviračiais dabar važinėja 15 judėjimo „Taip“ narių.
Kaip dviratininkas privalau tiems penkiolikai judėjimo „Taip“ narių ir KET pažeidėjų paaiškinti, kad jie labai neatsakingai elgiasi, jei tais dviračiais su vasarinėmis padangomis važinėja, mat: „ Nuo Lapkričio 10-osios įsigaliojo draudimas Lietuvoje vairuoti transporto priemones, turinčias vasarines padangas. Šis draudimas galioja nuo lapkričio 10-osios iki balandžio 1-osios ir privalomas transporto priemonėms, kurių leidžiama maksimali masė – ne didesnė kaip 3,5 tonos.“ Taigi, dviračiai tikrai patenka į šių transporto priemonių kategoriją.
Pakeisti vasarines padangas šaltuoju metų periodu ir mažinti greitį magistralėse reikalauja Kelių eismo taisyklės (KET). Už tai gresia administracinė bauda nuo 20 iki 40 lt.“ Aišku, A. Zuokui ir jo judėjimui tai ne pinigai, bet su oranžiniais vasarį išvažiuoti į nevalomą miestą yra tikra beprotybė. Vienas „Dviračio mėgėjų“ klubo entuziastas judėjimui „Taip“ pataria: „Ar galima žiemą važinėti dviračiu? Galima! Daugelį kolegų dviratininkų šis atsakymas gal būt labai nustebins, tačiau šį teiginį galiu patvirtinti trejų dviračio žiemos sezonų asmenine patirtimi. Tik viena smulkmenėlė – saugiam važinėjimui dviračiu žiemą – būtinos žieminės šipuotos padangos. Aš turiu įsigijęs „Nokian“ šipuotas padangas ir esu labai patenkintas. Jos labai tinka lietuviškom žiemom, kada asfaltuoti keliai apledėję, žvyrkeliuose automobilių suvažinėtas sniegas suplotas į gruoblėtą nelygų ištisą ledą.
Be abejo, rimtesni reikalavimai ir drabužiui bei apavui, būtinos šiltos pirštuotos pirštinės ir šilti kalsonai. Ilgametė patirtis parodė, kad žiemą važiuojant dviračiu ir esant minusinei temperatūrai, labai jautriomis vietomis tampa – kojos. Todėl judėjimo „Taip“ dviratininkams patariu įsigyti rusiškus vailokus su kaliošais! Keliauti dviračiu taps daug smagiau, tarpkojis, kojų pirštai nebesušals, grėsmė susirgti prostata sumažės iki minimumo.
Taigi, NORINT ŽIEMĄ VAŽIUOTI DVIRAČIU REIKIA TURĖTI:
1) Dviratį,
2) žiemines šipuotas padangas,
3) kalsonus ir vailokus su kaliošais“.
Prie dviratininko patarimų pridurčiau dar vieną, – kad važinėti būtų smagiau, reikia priklausyti tokiam oranžinių dviratininkų judėjimui „Taip“, kuriam vadovauja tikrų tikriausias „trintukas“, savo absurdiškomis akcijomis ciniškai besityčiojantis iš miestelėnų.
šaltinis: http://www.alfa.lt/straipsnis/10517749/?Vel.oranziniai=2011-02-03_09-15