Ieškantys minčių ir idėjų turiningam ir aktyviam savaitgaliui turėtų atkreipti dėmesį į Anykščių regioninį parką. Ir visai ne dėl Medžių lajų tako ar Puntuko akmens. Tose apylinkėse yra kur kas daugiau vertų aplankyti vietų, kurias pasiekti automobiliu nepatogu (gal, greičiau, neįdomu), o pėsčiomis – per toli. Dviračiu galima ne tik pasiekti atokiausius kampelius, bet ir neskubant grožėtis gamta, gyvūnija, pabendrauti su vietiniais. Parkas turi ne vieną naujai įrengtą poilsiavietę ar stovyklavietę, todėl drąsiai galima keliauti su palapinėmis.
Šiltos pavasario dienos tokioms išvykoms, ko gero, vienas tinkamiausių laikų. Tuo metu pakrantės ir takeliai dar nepasislėpę nei žolėse, nei krūmuose, ir vabzdžių nedaug. O bundančios gamtos vaizdai nuteikia labai pozityviai.
Savąjį pasivažinėjimą planavome ne vieną dieną. Rinkome informaciją apie lankytinus objektus, privažiavimus prie jų ir dėliojome maršrutą. Pasivažinėjimus abi dienas pradėjome netoli Anykščių – keliavome be palapinių. Patys Anykščiai paliko gerą įspūdį su sutvarkytais šaligatviais, gana ilgu ir nemonotonišku pėsčiųjų-dviračių taku palei Šventosios upę. Tiesiog važiuoji ir mėgaujiesi poilsiu bei ramybe.
Pirmąją dieną keliauti nusprendėme palei Šventąją iki Kavarsko, Kurklių, o tada kita upės puse atgal. Tai būtų 60 km. Tačiau, jei liks laiko, apminsime aplink Rubikių ežerą, kas dar pridės 40 km.
Už Anykščių pasitinka gražus ir mielas akiai Dainavos slėnio vaizdas. Giliau miške, bet pakeliui, slepiasi Puntuko brolisir Karalienės liūnas. Tereikia tik vadovautis kelio nuorodomis. Visur yra priėjimai ar privažiavimai. Tiesa, rasite ir kalnelių, ir laiptelių – nuobodu nebus.
Miškas už Karalienės liūno pelkingas, todėl geriau rinktis pušynais kvepiantį keliuką per Peniankų kaimą. Kad nereiktų minti iki plento, už Konkorėžio sodybos savo kalnų dviračiais pasileidome laukais ir arimais iki Abromiškio atodangos. Savotiška atrakcija. Tačiau pati atodanga sunkiai prieinama.
Šioje maršruto atkarpoje iš viso yra kelios atodangos. Pirmoji jų pritaikyta turistams – Vetygalos atodanga. Tik pasiekti ją teko per plentą, nes kelią pastojo upelis. Šioje atodangoje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo, sluoksniai. Čia teks pamiklinti kojas ilgais mediniais laiptais.
Netoliese, už kilometro taip pat randasi Daumantų atodanga – maždaug 300 metrų ilgio ir 27 metrų aukščio. Čia įrengti laiptai, takai, apžvalgos aikštelė, pastatyta prieplauka, sutvarkyti du iš žemių trykštantys šaltiniai.
Nuo Daumantų atodangos iki Kavarsko veda vaizdingas keliukas pro Kavarsko užtvanką. Miestelyje galima stabtelėti papietauti. Yra kelios parduotuvės bei populiari koldūninė. Deja, mums neteko progos įkelti ten kojų, nes patalpos buvo užsakytos. Tad tik pasipildėme vandens atsargas Šv. Jono šaltinyje (jį dar vadina Kavarsko tufų šaltiniu) ir apsipirkome parduotuvėje.
Kurkliai. Jei nėra noro ar laiko, tikrai nebūtina pro juos važiuoti. Sutaupysite ne vieną kilometrą. Netoli Kurklių turėjo būti kažkoks Vyliaudiškių vandens malūnas, bet nieko neradome. Bent nepastebėjome. Tačiau apylinkės gražios ir keliukai visai nieko.
Beieškodami atodangų ir atokių takelių, rinkomės miškus. Kai kur teko dviratį pasiimti ant pečių, tačiau nesigailėjome nei dėl vieno nukrypimo. Miškas netankus, lengvai praeinamas. Tiesa, kalniukų netrūksta. Taip beklaidžiodami išlindome prie Puntuko ir Medžių lajų tako. Palikę dviračius ant kalno prie įėjimo, apėjome ir Lajų taką. Ir tuomet supratome, kad šiandien jau matėme kur kas gražesnių vaizdų ir kad į Anykščius važiuoti verta ne (vien) dėl Medžių lajų tako.
Iki Šlavės atodangos – vienintelės vietos Lietuvoje ir Baltijos bei Skandinavijos šalyse, kur surastos seniausio tarpledynmečio, vadinamo Šlavės vardu, nuosėdos – pasileidome siauru takeliu upės pakrante. Gal ne visiems ten patiktų važiuoti, bet su kalnų dviračiais ir smagu, ir įdomu.
Grįžę į Anykščius ir ieškodami, kur pavalgyti, susidūrėme su problema. Kavinių vos keletas, todėl visos pilnos žmonių. Bet susiradome neblogą užkandinę Anykščių pakrašty.
Pasistiprinę ir aplankę Laimės žiburį bei dar turėdami nemažai laiko iki vakaro, pasukome aplink Rubikių ežerą. „119“ kelias ypatingai siauras ir vingiuotas, tačiau eismas neintensyvus. Pakeliui į Rubikius apvažiavome garbės ratąBurbiškio dvare – gana gražiai sutvarkyta aplinka, žmonių netrūksta.
Iki Mačionių veda naujai asfaltuotas, banguojantis kelias, kuris leidžia pamatyti ežero platybes. Tačiau nuo Rubikių apžvalgos bokšto atsiveria dar gražesni vaizdai: visas ežeras su savo salomis, piliakalniai, sodybos. Tiesa, prie Rubikių ežero piliakalnių privažiuoti neišeina: arba privati valda, arba nėra kelio. Jie labiau skirti irkluojantiems. Prie ežero yra bent keletas stovyklaviečių, kurių viena net su pliažu. Galima ne tik sustoti poilsiui, bet ir pasilikti nakvynei.
Nuo Rubikių kaimelio kelią rinkomės va bank. Navigacija rodė keliuką per lauką, tačiau netrukus jis pradėjo nykti tarp žolių. Kadangi vietos gana atviros, banguojančios, daug keliukų, tai nesunkiai „radome“ namus.
Iš viso tądien gavosi 100 km ir 770 m sukilimo.
Antroji diena suplanuota kiek trumpesnė (67 km) – iki Mikierių atodangos, nes vakare dar reikia susikrauti daiktus ir pasiekti namus Šiauliuose.
Ryte iki Anykščių važiavome siauruko bėgiais. Pagrindas lygus, tad dviračiu – jokių problemų. Siauruko galinėje stotelėje yra įrengta poilsiavietė – puiki vieta atsipūsti ir papietauti.
Pasiklausę garsių riksmų Kalitos kalno rogučių trasoje, Anykščiuose pasukome dviračių ir pėsčiųjų taku palei upę, kur daug poilsio zonų ir suoliukų vaizdingose vietose. Aplankę apžvalgos aikštelę Šv. Mato bažnyčios bokšte, patraukėme Niūronių link. Super malonus asfaltuotas dviračių takelis pušynų apsupty. Prie Arklių muziejaus atsigėrėme kavos (čia galima ir skaniai pavalgyti) ir tęsėme kelionę mišku. Čia pasitarnavo Lietuvos bekelės žemėlapis. Mini ir per daug nesijaudini, mėgaujiesi ramuma, grynu oru.
Prieš pat Mikierius yra kabantis tiltas per Šventąją ir stovyklavietės su pavėsinėmis, tualetais, o toliau, kiek pavažiavus žvyrkeliu, atsiveria panorama nuo Mikierių atodangos. Čia įrengtos tvarkingos poilsiavietės, apžvalgos aikštelė.
Netoliese keistai tuščias Inkūnų bažnytkaimis, tačiau turintis šaltinį, kuriame galima pasipildyti gertuves. Tądien daugiau grožėjomės gamta. Miške keliai labai geri, lygūs.
Pakeliui atgal dar sustojome prie Variaus atodangos ir Šeimyniškėlių piliakalnio, šalia kurio turėtų iškilti Vorutos pilis.
Kad keliavimas netaptų darbu tarp taškų A, B, C…, pamatyti ir pažinti kraštą nereiktų vadovaujantis vien populiariais lankytinais objektais. Dažnai gražių vietų galima atrasti pakeliui, renkantis netradicinius būdus ir kelius.