Dviračių takai baigiasi ties pažadais

Kalbomis apie dviračių transporto skatinimą valdininkai maitina jau ne vienus metus, bet atėjus dar vienam pavasariui paaiškėjo, kad niekas nepasikeitė. Miestuose žadėtieji dviračių takai, tiesiog nupiešti ant šaligatvio, trūkinėja, o viduryje tokio butaforinio dviračių tako neretai galima rasti gėlyną, stulpą ar medį. 



Kelių priežiūros ir plėtros programoje (KPPP) iš visų transporto tinklui skirtų daugiau nei 986,7 mln. litų bevariklio transporto trasoms prie kelių įrengti ir prižiūrėti šįmet numatyta 4 mln. litų. Taigi valstybės mastu dviračiai, palyginti su automobiliais, svarbūs vos ne visa puse procento. Be to, šie pinigainepasieks didmiesčio arterijų. 



Susisiekimo ministerija pranešė, kad už juos planuojama įrengti 10 dviračių takų ruožų Alytaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų gyvenvietėse, kurių bendras ilgis – beveik 20 kilometrų. 

 

Lėšų trūksta, bet ir tos švaistomos

Miestų gyventojus piktina tai, kad net norėdami naudoti dviratį kaip praktišką kasdienę transporto priemonę ir taip prisidėti prie spūsčių, oro taršos, automobilių statymo bei kitų problemų sprendimo realiai negali to daryti dėl apgailėtinos infrastruktūros. 



Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovas Eduardas Kriščiūnas priminė dar pernai buvusio Vilniaus mero Viliaus Navicko duotą, bet taip ir neištesėtą pažadą, kad suremontavus atskirus šaligatvių ruožus ir įrengus nuovažas dviračių takai sujungs miesto centrą ir gyvenamuosius rajonus. "Tai buvo tik viešųjų ryšių akcija, laikas eina ir dviračių takų būklė tik blogėja. Juokingiausias buvo pernykštis projektas sujungti Neries krantinės dalis nuo Geležinio Vilko iki Baltojo tilto. Tą sujungimą jau seniai ledai nuplovė, o 50 tūkst. litų išmesta", – pasakojo pašnekovas. Jo manymu, nors dauguma dviračių takų sostinėje yra itin prastos būklės, dalį jų galima išgelbėti perprojektuojant bei atnaujinant. 

 

Dviračių takams – nė lito

Bet veikiausiai šįmet dviratininkai vėl bus palikti likimo valiai. Vilniaus miesto savivaldybės Komunalinio ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus vedėjas Algirdas Šešelgis tikino suprantantis, kad dviračių transportas turi daugybę perspektyvų, tačiau pripažino, kad sostinės biudžete dviračių takams tiesti ar taisyti šįmet nenumatyta nė lito. Tik šiek tiek pinigų bus skirta jiems ženklinti, t. y. tikėtina, kad geriausiu atveju dviračių takais bus pervadinta dalis šaligatvių ar kelkraščių. "Ką galėtume įrengti kur nors senamiestyje? Ten yra šaligatviai, tad galime tik dalį jų skirti dviratininkams", – tvirtino pašnekovas. Pasak jo, sostinės valdžia mato, kad vis daugiau žmonių renkasi dviračius ir laisvalaikiu, ir kelionėms į darbą, bet visus projektus stabdo pinigų stygius. "Tokie takai, kaip nuo Mindaugo tilto iki Trinapolio bažnyčios, yra fantastika, bet viskas susiję su lėšomis. Tenka rinktis, ar tiesiog pasidėti varnelę, kad įrengėme dviračių taką, ar pasirūpinti žmonių saugumu", – teisinosi A.Šešelgis. 

 

Piešiami kaip pakliūva

Dviračių takų infrastruktūra Vilniuje rūpinasi ne viena institucija, todėl, kaip dažniausiai tokiais atvejais atsitinka, galiausiai niekas nelieka atsakingas už tai, kad dviračių takai nupiešiami tiesiog viduryje šaligatvio, o ne greta gatvės, kaip įprasta Vakarų Europoje, dviratininkų kelyje atsiranda įvairiausių kliūčių, kaip stulpai, stotelės, medžiai ar gėlių vazonai. Dalis takų "sutraukyti" aukštų šalutinių gatvių bortų arba mistiškai atsiranda ir vos už kelių dešimčių metrų dingsta į niekur. 



Dviračių takų likimas miestuose priklauso nuo savivaldybių malonės, mat KPPP detaliai suplanuojamos tik išlaidos valstybinės reikšmės keliams ir skiriamos tam tikros sumos savivaldybėms, kurios gautus pinigus paskirsto savo nuožiūra. Dviratininkų atstovo E.Kriščiūno manymu, būtų geriau, jei būtų nurodoma, kokia dalis sumos turi būti skiriama dviračių transportui plėtoti, nes dalis miestų politikų dviračių transporto priemonių rimtai nevertina. Tačiau jis neslėpė, kad dalis valdininkų stoja piestu prieš pasiūlymą skirti tikslines lėšas, nes tuomet ta biudžeto eilutė nebegalėtų būti panaudota jokiems kitiems tikslams. 

 

Tiesa – už akių

Dalyvaudamas Susisiekimo ministerijos Dviračių transporto komisijos veikloje E.Kriščiūnas su svarbias pareigas einančiais valdininkais neretai pasikalba akis į akį. Pašnekovas neslėpė, kad ne visiems dviračių infrastruktūra rūpintis turintiems darbuotojams iš tiesų rūpi šios transporto priemonės. Jam yra tekę išgirsti ir labai neigiamų nuomonių apie dviračius, nors jas išsakę žmonės viešojoje erdvėje kalba priešingai ir deklaruoja palaikantys dviratininkus. Jis atkreipė dėmesį, kad dabar dviračiai laikomi labiau rekreaciniu užsiėmimu, žaidimu, o ne kasdiene susisiekimo priemone. "Valdininkai didžiuojasi, kad nevažinėja dviračiais. Jaučiama pozicija, neva elgetoms takai nereikalingi. Jie mano, kad dviračiai skirti tik pasivažinėjimams, rekreacijai ir negali būti visavertė transporto priemonė", – tvirtino E.Kriščiūnas. 



Pašnekovas pabrėžė ir dviratininkų naudą automobilių vairuotojams. "Automobilininkai galėtų džiaugtis, nes kiekvienas dviratininkas reiškia, kad tądien kelyje vienu automobiliu mažiau. Automobilį į dviratį iškeitę vairuotojai nebestovi spūstyse, užima mažiau vietos gatvėje", – aiškino pašnekovas. 



Pasak E.Kriščiūno, dviratininkų padėtis prasta ne tik Vilniuje. Kadaise dviračių miestu laikyti Šiauliai, jo žiniomis, taip pat nebeturi kuo pasigirti. "Anksčiau ten buvo labai gera infrastruktūra, bet dabar viskas taip ir likę, kaip buvo prieš 30 metų", – sakė jis. Pašnekovo manymu, iš didžiųjų miestų dėmesingiausias dviratininkams yra Kaunas – laikinoji sostinė bent jau turi patvirtintą detalųjį planą, kuriame pažymėti visi esami ir planuojami dviračių takai. 

 

Paklausė žmonių

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Jurga Pakrosnienė tvirtino, kad šis planas buvo parengtas ne iš lubų, o po gyventojų apklausos. Žmonių klausta, kiek jie turi dviračių, kaip dažnai jais važinėja, su kokiais sunkumais susiduria. "Daugelį metų manėme, kad dviračiai yra laisvalaikio praleidimo priemonė, todėl ir mūsų prioritetai buvo formuoti takus važinėjimui iš vieno parko į kitą, patraukti maršrutus toliau nuo spūsčių, bet atlikus apklausą paaiškėjo, kad žmonės daugiausia norėtų naudoti dviračius važiuoti nedideliais atstumais į parduotuvę ar darbą", – pasakojo J.Pakrosnienė. 



Atlikus gyventojų nuomonės analizę suplanuota, kad Kaunui reikia 176 km dviračių takų, iš kurių apie 50 km bus magistraliniai takai, vedantys iš miegamųjų rajonų į centrą, apie 60 km bus suformuoti mikrorajonuose, o dar 66 km bus skirti rekreacijai. Kol kas Kaune yra apie 47 km jau anksčiau nutiestų dviračių takų. "Žinoma, jie nevienodos būklės, kai kur patys sunkiai atpažįstame, kad tai dviračių takas", – pripažino J.Pakrosnienė. 

 

Ne transporto, o aplinkosaugos priemonė

Pašnekovė neslėpė, kad Kaune didžiausias trukdys dviračių transporto plėtrai yra pinigų stygius bei painiava tarp įstaigų, mat dviračių takų tinklo formavimu rūpinasi aplinkosaugininkai, o ne kelininkai. Tokia padėtis susiklostė nuo seno, kai dviračiai buvo traktuojami ne kaip transporto priemonė, o kaip būdas mažinti oro taršą. Tačiau dabar tai gelbsti, nes dviračių takams tiesti ir remontuoti kauniečiai gauna lėšų per įvairias ES aplinkos apsaugos programas. Šįmet panaudojant ES programų lėšas planuojama nutiesti naują apie kilometro ilgio dviračių taką po P.Vileišio tiltu, sujungsiantį miesto centrą su Vilijampolės mikrorajonu, bei Kauno centre įrengti dviračių stovų, o kitąmet planuojama rekonstruoti taką palei Nemuną. Trumpi ruožai geriau nei nieko, bet akivaizdu, kad dirbant tokiu tempu prireiktų viso šimtmečio užsibrėžtam planui įgyvendinti. 



J.Pakrosnienės manymu, taip bus tol, kol miesto biudžeto skirstytojai visaverte transporto priemone laikys tik automobilius. "Norų ir idėjų turime daug, bet labai stabdo pinigų stygius ir politikų nenoras. Jei Lietuvoje būtų kitokios klimato sąlygos, galbūt politikai būtų suinteresuoti gauti rinkėjų balsų iš dviratininkų bendruomenės, bet dabar visi pinigai sumetami į duobes", – teigė ji.