Kategorijos archyvas: Aukštaitija

Maršrutai Aukštaitijoje

Anykščių regioninis parkas dviračiu. Maršruto aprašymas ir žemėlapis

Ieškantys minčių ir idėjų turiningam ir aktyviam savaitgaliui turėtų atkreipti dėmesį į Anykščių regioninį parką. Ir visai ne dėl Medžių lajų tako ar Puntuko akmens. Tose apylinkėse yra kur kas daugiau vertų aplankyti vietų, kurias pasiekti automobiliu nepatogu (gal, greičiau, neįdomu), o pėsčiomis – per toli. Dviračiu galima ne tik pasiekti atokiausius kampelius, bet ir neskubant grožėtis gamta, gyvūnija, pabendrauti su vietiniais. Parkas turi ne vieną naujai įrengtą poilsiavietę ar stovyklavietę, todėl drąsiai galima keliauti su palapinėmis.

Šiltos pavasario dienos tokioms išvykoms, ko gero, vienas tinkamiausių laikų. Tuo metu pakrantės ir takeliai dar nepasislėpę nei žolėse, nei krūmuose, ir vabzdžių nedaug. O bundančios gamtos vaizdai nuteikia labai pozityviai.

Savąjį pasivažinėjimą planavome ne vieną dieną. Rinkome informaciją apie lankytinus objektus, privažiavimus prie jų ir dėliojome maršrutą. Pasivažinėjimus abi dienas pradėjome netoli Anykščių – keliavome be palapinių. Patys Anykščiai paliko gerą įspūdį su sutvarkytais šaligatviais, gana ilgu ir nemonotonišku pėsčiųjų-dviračių taku palei Šventosios upę. Tiesiog važiuoji ir mėgaujiesi poilsiu bei ramybe.

Pirmąją dieną keliauti nusprendėme palei Šventąją iki Kavarsko, Kurklių, o tada kita upės puse atgal. Tai būtų 60 km. Tačiau, jei liks laiko, apminsime aplink Rubikių ežerą, kas dar pridės 40 km.

Už Anykščių pasitinka gražus ir mielas akiai Dainavos slėnio vaizdas. Giliau miške, bet pakeliui, slepiasi Puntuko brolisir Karalienės liūnas. Tereikia tik vadovautis kelio nuorodomis. Visur yra priėjimai ar privažiavimai. Tiesa, rasite ir kalnelių, ir laiptelių – nuobodu nebus.

Miškas už Karalienės liūno pelkingas, todėl geriau rinktis pušynais kvepiantį keliuką per Peniankų kaimą. Kad nereiktų minti iki plento, už Konkorėžio sodybos savo kalnų dviračiais pasileidome laukais ir arimais iki Abromiškio atodangos. Savotiška atrakcija. Tačiau pati atodanga sunkiai prieinama.

Šioje maršruto atkarpoje iš viso yra kelios atodangos. Pirmoji jų pritaikyta turistams – Vetygalos atodanga. Tik pasiekti ją teko per plentą, nes kelią pastojo upelis. Šioje atodangoje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo, sluoksniai. Čia teks pamiklinti kojas ilgais mediniais laiptais.

Netoliese, už kilometro taip pat randasi Daumantų atodanga – maždaug 300 metrų ilgio ir 27 metrų aukščio. Čia įrengti laiptai, takai, apžvalgos aikštelė, pastatyta prieplauka, sutvarkyti du iš žemių trykštantys šaltiniai.

Nuo Daumantų atodangos iki Kavarsko veda vaizdingas keliukas pro Kavarsko užtvanką. Miestelyje galima stabtelėti papietauti. Yra kelios parduotuvės bei populiari koldūninė. Deja, mums neteko progos įkelti ten kojų, nes patalpos buvo užsakytos. Tad tik pasipildėme vandens atsargas Šv. Jono šaltinyje (jį dar vadina Kavarsko tufų šaltiniu) ir apsipirkome parduotuvėje.

Kurkliai. Jei nėra noro ar laiko, tikrai nebūtina pro juos važiuoti. Sutaupysite ne vieną kilometrą. Netoli Kurklių turėjo būti kažkoks Vyliaudiškių vandens malūnas, bet nieko neradome. Bent nepastebėjome. Tačiau apylinkės gražios ir keliukai visai nieko.

Beieškodami atodangų ir atokių takelių, rinkomės miškus. Kai kur teko dviratį pasiimti ant pečių, tačiau nesigailėjome nei dėl vieno nukrypimo. Miškas netankus, lengvai praeinamas. Tiesa, kalniukų netrūksta. Taip beklaidžiodami išlindome prie Puntuko ir Medžių lajų tako. Palikę dviračius ant kalno prie įėjimo, apėjome ir Lajų taką. Ir tuomet supratome, kad šiandien jau matėme kur kas gražesnių vaizdų ir kad į Anykščius važiuoti verta ne (vien) dėl Medžių lajų tako.

Iki Šlavės atodangos – vienintelės vietos Lietuvoje ir Baltijos bei Skandinavijos šalyse, kur surastos seniausio tarpledynmečio, vadinamo Šlavės vardu, nuosėdos – pasileidome siauru takeliu upės pakrante. Gal ne visiems ten patiktų važiuoti, bet su kalnų dviračiais ir smagu, ir įdomu.

Grįžę į Anykščius ir ieškodami, kur pavalgyti, susidūrėme su problema. Kavinių vos keletas, todėl visos pilnos žmonių. Bet susiradome neblogą užkandinę Anykščių pakrašty.

Pasistiprinę ir aplankę Laimės žiburį bei dar turėdami nemažai laiko iki vakaro, pasukome aplink Rubikių ežerą. „119“ kelias ypatingai siauras ir vingiuotas, tačiau eismas neintensyvus. Pakeliui į Rubikius apvažiavome garbės ratąBurbiškio dvare – gana gražiai sutvarkyta aplinka, žmonių netrūksta.

Iki Mačionių veda naujai asfaltuotas, banguojantis kelias, kuris leidžia pamatyti ežero platybes. Tačiau nuo Rubikių apžvalgos bokšto atsiveria dar gražesni vaizdai: visas ežeras su savo salomis, piliakalniai, sodybos. Tiesa, prie Rubikių ežero piliakalnių privažiuoti neišeina: arba privati valda, arba nėra kelio. Jie labiau skirti irkluojantiems. Prie ežero yra bent keletas stovyklaviečių, kurių viena net su pliažu. Galima ne tik sustoti poilsiui, bet ir pasilikti nakvynei.

Nuo Rubikių kaimelio kelią rinkomės va bank. Navigacija rodė keliuką per lauką, tačiau netrukus jis pradėjo nykti tarp žolių. Kadangi vietos gana atviros, banguojančios, daug keliukų, tai nesunkiai „radome“ namus.

Iš viso tądien gavosi 100 km ir 770 m sukilimo.

Antroji diena suplanuota kiek trumpesnė (67 km) – iki Mikierių atodangos, nes vakare dar reikia susikrauti daiktus ir pasiekti namus Šiauliuose.

Ryte iki Anykščių važiavome siauruko bėgiais. Pagrindas lygus, tad dviračiu – jokių problemų. Siauruko galinėje stotelėje yra įrengta poilsiavietė – puiki vieta atsipūsti ir papietauti.

Pasiklausę garsių riksmų Kalitos kalno rogučių trasoje, Anykščiuose pasukome dviračių ir pėsčiųjų taku palei upę, kur daug poilsio zonų ir suoliukų vaizdingose vietose. Aplankę apžvalgos aikštelę Šv. Mato bažnyčios bokšte, patraukėme Niūronių link. Super malonus asfaltuotas dviračių takelis pušynų apsupty. Prie Arklių muziejaus atsigėrėme kavos (čia galima ir skaniai pavalgyti) ir tęsėme kelionę mišku. Čia pasitarnavo Lietuvos bekelės žemėlapis. Mini ir per daug nesijaudini, mėgaujiesi ramuma, grynu oru.

Prieš pat Mikierius yra kabantis tiltas per Šventąją ir stovyklavietės su pavėsinėmis, tualetais, o toliau, kiek pavažiavus žvyrkeliu, atsiveria panorama nuo Mikierių atodangos. Čia įrengtos tvarkingos poilsiavietės, apžvalgos aikštelė.

Netoliese keistai tuščias Inkūnų bažnytkaimis, tačiau turintis šaltinį, kuriame galima pasipildyti gertuves. Tądien daugiau grožėjomės gamta. Miške keliai labai geri, lygūs.

Pakeliui atgal dar sustojome prie Variaus atodangos ir Šeimyniškėlių piliakalnio, šalia kurio turėtų iškilti Vorutos pilis.

Kad keliavimas netaptų darbu tarp taškų A, B, C…, pamatyti ir pažinti kraštą nereiktų vadovaujantis vien populiariais lankytinais objektais. Dažnai gražių vietų galima atrasti pakeliui, renkantis netradicinius būdus ir kelius.

Sirvėtos regininis parkas

http://www.sirveta.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=109&Itemid=87

Mažasis šeimos dviračių takas Spausdinti El. paštas
  • ,,Mažasis šeimos dviračių takas” – Švenčionys-Bėlio ežeras. Maršruto ilgis 3 km.

 

 

  Švenčionių kraštas, kur nuo seno žaliuoja girios, stūkso kalvos ir kalvelės, spindi žydros ežerų akutės. Kiek atmena senoliai, čia buvo Nalšios žemės širdis – istorinė rytinių lietuvių žemė.

  Švenčionių kraštui būdinga unikali gamta: miškai, ežerai ir ežerėliai, žydras Žeimenos kaspinas, upeliai, piliakalniai, kaimai ir kaimeliai, kuriuose gyvena darbštūs aukštaičiai. Čia tyvuliuoja 289 ežerai, tarp kurių didžiausi – Kretuonas (880 ha), Vajuonis (230 ha).

  Daug puikių gamtos kertelių yra Švenčionių krašte, todėl, norint jas išsaugoti, buvo įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas, Labanoro, Sirvėtos ir Asvejos regioniniai parkai. Jie užima gana didelę šio krašto dalį, apie 31% rajono teritorijos. Smagu ilsėtis Švenčionių apylinkėse ir vasarą, ir žiemą, nes kraštas ekologiškai švarus, nėra aplinką teršiančios pramonės.

  Mieli Keliautojai! Atvykę į šį nuostabų kraštą, atsidursite gamtos prieglobstyje, pajusite didžiųjų senovės girių kvapą, pasiklausysite paslaptingo upių ir upelių čiurlenimo, panardysite skaidrių kaip krištolas ežerų bangose, susipažinsite su puikiais šio krašto žmonėmis, papročiais, sužinosite jo istoriją, išgirsite daug įdomių pasakojimų ir legendų, širdį veriančių aukštaitiškų dainų, sutartinių.

  Asfaltuotas dviračių takas prasideda rytiniame Švenčionių miesto pakraštyje. Taku važiuojantys mažieji dviratininkai turės laiko ir pasivažinėti dviračiais ir pažaisti miško pakraštyje, pailsėti poilsio vietose.

  Tako pabaiga – Švenčionių miesto gyventojų ir svečių pamėgtas Bėlio ežero paplūdimys su nardymo bokšteliais, su mažiesiems įrengta maudymosi vieta. Ežeras šalia didelių kalvų, vienos iš kurių slėnyje vyksta miesto ir rajono šventės, taip pat tarptautiniai festivaliai.


http://www.sirveta.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=108&Itemid=86

Dauguvos-Nemuno takoskyros dviračių takas Spausdinti El. paštas
  • Dviračių maršrutas Nr. 31 ,,Dauguvos-Nemuno takoskyros dviračių takas". ilgis – 9 km. Maršruto pradžia 3 km sutampa su pažintiniu pėsčiųjų taku.

 

 

Šventos dvarvietėPažintinis pėsčiųjų takas  Kelionė prasideda Šventos kaime įsikūrusios Sirvėtos regioninio parko direkcijos kieme. Pagrindiniu keliu sukame į dešinę ir riedame nuokalne asfaltuotu keliu, kuris pereina į žvyrkelį.
  Dešinėje matome tvenkinį, šalia atnaujintas senovinis šulinys su svirtimi. Kairėje lieka pėsčiųjų pažintinio tako pradžia. Keliaujame toliau…

 


NuorodaPer tiltelį  Kairėje kelio pusėje esantis ženklas nurodo kryptį į Šventos mišką. Važiuodami atsiduriame prie stendo, o miške už jo matosi kalneliai – tai Šventos pilkapiai:
  išlikę apie 30 pilkapių. Jų sampilų skersmuo 6-12 m, aukštis – 0.5 m. Didžiausi pilkapiai yra šiaurės vakarinėje pilkapyno dalyje. Du pilkapiai buvo kasinėti A. Kirkoro dar XIX a. viduryje. Viename buvo rasti žirgo griaučiai, o kitame – degintinas žmogaus kapas. Aptiktos įkapės rodo, kad šiame pilkapyne protėviai buvo laidojami IX-XIIa.

 

Ilgio poilsiavietėPažintiniame pėsčiųjų take  Riedėdami žemyn kairėje pusėje galime pastebėti uoksą medyje – tai gyvenančios juodosios meletos būstas. Uoksus kalasi įvairiuose, dažniausiai ligų pažeistuose, medžiuose. Minta vabzdžiais, gyvenančiais po medžių žieve ir medienoje, žiemą pasmaguriauja skruzdėlėmis, o skruzdėlynų šiame miške tikrai daug.

 

NuorodaĮ Aučynas  Esame pėsčiųjų pažintiniame take. Galime nuvažiuoti į polisiavietę prie Ilgio ežero. Arba, pasukę i dešinę, kur ir rodo orientacinis ženklas, minkšta miško paklote pamažu keliaujame toliau.
  Aplink – pakalnučių augimvietė. Tai daugiametis šakniastiebinis žolinis augalas. Žiedai balti, kvapnūs, nusvirę vienašališkose kekėse.
  Vaisius – rausvai oranžinė uoga. Augalas svarbus biologinei įvairovei išlaikyti miško ekosistemoje. Vaistams vartojami žiedynai, žolė ir lapai, nupjauti augalams žydint.
  Iš miško tankmės išvažiuojame į tą patį kelią, iš kurio išsukome. Keliaujame į kairę – link Aučynų kaimo kryžiaus bei kapinaičių.

 


Aučynų kapinesAučynų kaimo kryžius  Aučynų kryžius atstatytas 1990 m. vietoje buvusio seno, kelių sankryžoje, Švenčionių ir Ceikinių parapijų sankirtoje. Darbų atlikėjas – liaudies meistras Vaclovas Sližauskas.
  Aučynų kaimo kapinės – vienos iš šešių veikiančių parko teritorijoje kapinių, įeina į Pailgio kaimų kraštovaizdžio draustinį. Pirmieji žmonės čia buvo pradėti laidoti apie 1800 m. Kapinėse palaidotas 1941 metų sukilėlis Juozas Šalna.

 


Aučynų piliakalnisAučynų piliakalnis  Privažiuojame Aučynų piliakalnį: įrengtas Nalšios žemėje, apie 750 m į pietryčius nuo Ilgio ežero, ir apie 250 m į šiaurę nuo Saločio ežero. Tai gana stačiašlaitė, pailga, nupjauto kūgio formos kalva. Piliakalnio aikštelė beveik neišsiskiria, ji ovali, apie 20 m ilgio ir 15 m pločio. Ginybinių įrenginių piliakalnyje neaptikta, tik šlaitai yra gana statūs, iki 11 m aukščio. Archeologiniai tyrimai parodė, kad vakarinėje piliakalnio papėdėje galėjo egzistuoti senovės gyvenvietė.

 


Atokvėpio vieta prie Saločio telmologinio draustinioSaločio telmologinis draustinis  Už piliakalnio yra Saločio ežeras apsuptas pelke – Saločio telmologinis draustinis. 
Jis įkurtas tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti. Plotas – 84 ha. Apima Saločio ežerą su apyežeriu. Draustinyje randamos visų tipų pelkės – žemapelkės, tarpinio tipo, aukštapelkės. Ši pelkė susiformavo patvenkus upelį ištekantį iš Saločio ežero. Telmologiniame draustinyje gyvena ūdros, raudonpilvė kūmutė, baltasis kiškis, peri ausuotasis kragas, didysis baublys, nendrinė lingė. Dažnai maitintis atskrenda juodasis gandras.
  Galime užsukti į poilsiavietę šalia Saločio draustinio, giaubiamą medžių. Toliau keliaujame kur nurodo ženklai. Palikę draustinį užnugaryje, važiuojame į įkalnę.

 


Gražulių kaimasIlgaamžių medžių alėja  Privažiuojame Gražulių kaimą. Šiuo metu likę trys sodybos – vienoje pastoviai gyvena vietiniai gyventojai, kitas įsigiję vilniečiai, kurie atvažiuoja vasaros metu.
Abipus kelio auga senų medžių alėja. Jų tarpe yra lūžusiais, sužalotais kamienais, kas liudija jų ilgaamžiškumą.
  Išlikusi dar veikianti autentiška dūminė pirtis. Galima paprašyti dosnaus sodybos šeimininko ją iškūrenti, papasakoti apylinkių istoriją.

 


Vaikučių kaimasVaikučių kaimas  Keliaudami vieškeliu toliau, tolumoje pastebime ryškėjančius bičių avilius bei sodybą, kuri puikuojasi įvairiaspalviais gėlynais – čia yra Vaikučių kaimo pradžia. Svetingi šeimininkai išsaugoję senovinį svirtinį šulinį, arklidžių pastatą. 
  Kairėje pusėje yra medžiais apaugusi kalva – tai taip vadinamas „Šudakalnis“. Anksčiau čia iš apylinkių rinkdavosi jaunimas, vykdavo vakaronės su šokiais, dainomis ir pasisėdėjimais prie laužo.

 

kaimo vieškelisTolyn vieškeliu  Tęsiame kelionę to paties kaimo vieškeliu, kuris atveda pas vietinius gyventojus, kurie verčiasi gyvulininkyste – augina karves, avis, naminius paukščius.

 

 


Kraštovaizdis link Bielionių dvarvietėsBielionių dvarvietės alėja  Važiuojame gražiu kraštovaizdžiu Bielionių dvaro link. Į pastarąjį nuo žvyrkelio veda klevų alėja. Šiuo metu išlikę dvaro pastatų pamatai, sodo liekanos. Įspūdingiausiai atrodo senas maumedis už pastato. Sodybą prižiūri dabartiniai šeimininkai.

 


Tolyn link MergežerioĮ Kačėniškės piliakalnį  Užnugaryje palikę buvusį dvarą, žvyrkeliu keliaujame iki posūkio link Kačėniškės piliakalnio. Piliakalnis įrengtas Nalšios žemėje, Mergežerio ežero vakariniame krante, ant pailgo masyvaus gubrio, kurį supa ežeras ir pelkėtos žemumos. Šlaite rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu paviršiumi. Piliakalnio papėdėje, Mergežerio ežero pakrantėje aptiktas senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Spėjama, jog čia galėjo būti gyvenama I–me tūkstantmetyje prieš Kristų – I-mo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje.

 

Prie Mergežerio Mergežeris  Privažiavus poilsiavietę prie Mergežežerio galima pailsėti, arba iškart apsisukti, ir žvyrkeliu į kairę grįžti į Šventos kaimą ir SRP direkciją. 

 

 

 

 

Labanoro parko trasa

Pavadinimas  Vakarinis mėlynasis pėsčiųjų ir dviratininkų žiedas       
Vieta (Rajono, parko pavadinimas)
Trumpas aprašymas 74 km

Ypatingi klausimai:

Koks eismo intensyvumas? Kokia kelio danga (% Asfaltas / žvyras / miško-lauko kelias)Kam rekomenduojama?

nuoroda

http://labanoras.am.lt/VI/index.php#a/102

Žemėlapis (profilis, maršrutas, ilgis -> gpsies.com)


neseniai teko 2016 m. pačiam šiek tiek apžiūrėti galimybes minti per labanoro girią.

Kas patiko: Žinoma, miškas, ežerai, gybai ir uogos …

Kas nepatiko: visur „privati valda“

Dviračių trasa turi dvi dalis: Viena į pietus nuo kelio Molėtai-Labanoras-Ignalina, kita į Šiaures.

Šiaurėse yra daugiau reljefo, prastesni keliai ir mažiau „privati valdos“ žmonių …

Žiūrėkite ir apačioje prie žemėlapių

labanoras IMG_20160730_112402 IMG_20160730_160841 IMG_20160730_160907 IMG_20160730_160934 IMG_20160730_160954 IMG_20160730_162701


 Vakarinis mėlynasis pėsčiųjų ir dviratininkų žiedas        

Pažintiniu ir rekreaciniu požiūriu vertingiausia vakarinė Labanoro regioninio parko dalis. Ji išsiskiria vaizdingu kraštovaizdžiu, ežerų gausa bei gamtinių ir kultūrinių objektų įvairove. Visa tai ir apjungia šis turistinis maršrutas, kurio ilgis siekia 74 km. Jis skirtas pėstiesiams ir dviratininkams, nes tik tokiu budu keliaujant, pilnai atsiveria Jus supančios aplinkos grožis. O paigrožėti turėsite kuo: šiaurinėje maršruto dalyje, Kulionių kaime, yra Etnokosmologijos muziejus, Molėtų astronomijos observatorija, Senovinė dangaus stebykla ir etnografinė sodyba. Leidžiantis žemyn, maršruto pietrytinėje miškingoje kalvotoje dalyje, yra Obelynės etnografinis kaimas, Kraujelių mitologinis akmuo Stirnių apylinkės, Rašos dvarvietė, Kertuojos piliakalnis ir senovės gyvenvietė. Vakariniame Baltųjų Lakajų krante yra įsikūręs jaukus Rudesos kaimelis, o šalia ant aukštos kalvos – kapinės, kuriose stovi graži koplyčia ir varpinė. Keliaudami pro Mindūnus, būtinai aplankykitė Molėtų krašto žvejybos muziejų, tai vienintelis tokio pobūdžio Lietuvoje. Kad lankytojams būtų geriau orientuotis turistinėje trasoje, ji pradėta žymėti sutartiniais ženklais: mėlyna juostelė per vidurį ir dvi baltos juostelės iš viršaus ir apačios.

Keliaujantiems yra sudarytos sąlygos turiningai ilsėtis gamtos prieglobstyje, pažinti gamtos ir kultūros vertybes. Trumpam poilsiui įrengtos atokvėpio vietos, nakvynei su palapine – stovyklavietės. Stenduose pateikta informacija apie Vakariniame mėlynajame pėsčiųjų ir dviratininkų žiede esančius lankytinus objektus.

.


Oficialus žemėlapis:

labanorasMAPmini

Kelias paruoštas navicijai:


Man patiko pasiūlymas trasa padalinti į dvi dalis

Šiaurės

Pietūs

Kamastos žiedas (prie Molėtų)

Kontaktinė informacija

Tel.: +370 672 90089 (Eglė), +370 670 08859

„Kamastos žiedas“

Apie

Šis pažintinis maršrutas jums atskleis tikrą, nepagražintą kaimo vaizdą, smagius, tačiau kartais sunkiai pravažiuojamus kaimo kelius, atves į  ūkininkų sodybas. Susipažinsite su krašto kultūrinėmis, istorinėmis vertybėmis, įdomiais gamtos objektais. Tačiau maloniausius įspūdžius patirsite, jei kelionėje jus lydės gidas, Jūs ne tik pasigrožėsite nuostabiais vaizdais, bet sužinosite daug įdomių faktų, istorijų, pasakojimų. Jums neteks klaidžioti ar ištisai stebėti žemėlapį ir bijoti, ar pasirinkote tą kelią. Rekomenduojama maršruto pradžia – kempingas „Obuolių sala“.

http://www.infomoletai.lt/turizmas/laisvalaikis/marsrutai/kamastos-ziedas-pazintinis-dviraciu-marsrutas

http://www.ambraziskiai.moletai.lt/index.php/pageid/518

Gražutės Regioninis Parkas

Pavadinimas SU DVIRAČIU PO GRAŽUTĖS REGIONINĮ PARKĄ
Vieta (Rajono, parko pavadinimas)  
Trumpas aprašymas

15 km – Antalieptės dviračių trasa

37 ir 45 km ilgio dviračiu trasos

Ypatingi klausimai:

Koks eismo intensyvumas? Kokia kelio danga (% Asfaltas / žvyras / miško-lauko kelias)Kam rekomenduojama?

 

 
nuoroda

http://www.grazute.lt/

Antalieptės žiedas http://www.maps.lt/map/#stmr=%7BDE7B2540-88D0-4EB8-B8A3-E96B88AE5D19%7D&lrs=vector%2Cstops%2Czebra

Žemėlapis (profilis, maršrutas, ilgis -> gpsies.com)

 

http://www.grazute.lt/index.php?topic=Content&page_id=40

Dviračių trasa

Baltijos aukštumų šiaurės rytų pašlaitėje, ežerais ir miškais turtingoje kalvotoje vietovėje, prasideda gražiausia rytų Aukštaitijos upė – Šventoji, kuri į vieną hidrografinę sistemą sujungia po Gražutės regionininį parką pabirusius ežerus. Dėl kalvoto reljefo, gausybės ežerų, tyro vandens, gražių dar nepaliestos gamtos vaizdų šis regionas vadinamas Lietuvos Šveicarija. Kalvotu krašto reljefu ir miško keliukais geriausia keliauti kalnų tipo dviračiais.

Parko teritorijoje įrengtos dvi dviračių trasos Gražutės didysis dviračių trasos žiedas (45 km) ir Gražutės mažasis dviračių trasos žiedas (37 km). Pastaroji įrengta Zarasų rajono savivaldybės iniciatyva. Dalis maršruto yra bendras abejoms trasoms, todėl galite išbandyti savo jėgas abejose žieduose. Dviračių trasose įrengtos nuorodos, informaciniai ženklai ir nukreipiančiosios rodyklės neleis jums paklysti kelionės metu. O įrengtuose stenduose rasite ne tik žemėlapius, bet ir išsamią informaciją apie parko gamtą ir lankytinus objektus. 


Gražutės didysis dviračių trasos žiedas

Šis maršrutas jungia įdomiausius parko kultūros ir gamtos objektus bei įstabius kraštovaizdžius. Dviračių trasa juosia vaizdingas vietoves, vingiuoja miško keliukais ir paežerėmis. Trasos ilgis 45 km. Kelionę rekomenduojame pradėti Salake – bene gražiausiame regiono miestelyje, kuris garsus savo Šv. Apaštalų Petro ir Povilo atlaidais ir unikalia neogotikine tašytų akmenų Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Jos bokštas kyla į svaiginantį 72 m aukštį, nuo kur atsiveria apylinkių panorama į miestelį ir Luodžio ežerą. Gražutės regioninio parko direkcijos lankytojų centre (Laisvoji aikštė 14, Salakas) teikiama profesionali, visapusiška informacija apie regioninio parko lankytinas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, stovyklavimą. Lankytojų centre įrengta Salako krašto etnografinė ekspozicija ir V. Žilinskienės „Jūrų muziejus“. Jame ne vieną dešimtmetį kauptos jūrų grožybės skaičiuojamos jau ne vienu tūkstančiu: didžiulis omaras, japonų jūros ežiukas, džiovintas rykliukas, Indonezijos salose naudoti pinigėliai, spalvoti koralai.

Keliaujantys trasa gali aplankyti Kiemionių piliakalnį, alkakalnį vadinamą Kunigokalniu, 3 pilkapynus, aplankyti energetikos muziejų, senąsias Žagarynės kaimo kapines, žydų ir totorių kapines, pamatyti gamtos paminklais paskelbtus objektus – Salako pušį ir Egles seses. Keliaujantiems trasa pristatoma ir unikali parko gamta: benuotakinis Švento ežeras, šeštas pagal dydį šalyje Luodžio ežeras, gražiausias žmogaus dirbtinis vandens telkinys su 50 salų – Antalieptės marios. 
Nurodos neleis jums paklysti dviračių trasoje

Gražutės mažasis dviračių trasos žiedas (37 km).

Ši trasa eina pro Apiričio, Ilžikio, Asavėlio, Asavo, Tūmiškio ir aplink Samavo ežerą. Trasa prasideda nuo Zarasų kempingo, tačiau dalis jos jungiasi su Gražutės didžiuoju dviračių trasos žiedu, todėl galite išbandyti savo jėgas ir abejose trasose. Keliaujant šiuo maršrutu lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su Gražutės giria, pasigrožėti ežeringu-miškingu Gražutės regioninio parko kraštovaizdžiu, pamatyti šias gamtos bei kultūros paveldo vertybes: Apkartų ir Samaukos pilkapynus, Bielkaučiznos piliakalnį, Gulbinės liepas. O smaližiams siūlome būtinai apsilankyti Janinos Milašienės ekologiniame bitininkystės ūkyje Pagrundų kaime Šeimininkė, kuri jau daugiau nei keturiasdešimt metų bitininkauja, mielai jus priims, skaniai pavaišins, pamokys, kaip gražiai sugyventi su kartais taip skaudžiai geliančiais vabzdžiais. 

Dviračių trasose įrengtos: 
3 atokvėpio aikštelės: prie Gulbinės liepos, Šiurpelio ir Gėlinio ežerų. Jos skirtos trumpalaikiam poilsiui be nakvynės ir laužaviečių. 
2 poilsiavietės: prie Ilžikio ežero ir Pagrundų kaime, prie bitininkystės ūkio. Jos skirtos jūsų poilsiui be nakvynės. Čia galima kurti laužus įrengtose laužavietėse. 
3 stovyklavietės: prie Asavo ir Luodžio ežerų, kuriose galima apsistoti nakvynei su palapinėmis, kūrenti laužus įrengtose laužavietėse, yra miško baldų ir kitos įrangos reikalingos poilsiui.

Informacinis leidinys su žemėlapiu "Su dviračiu po Gražutės regioninį parką"


 

 
SU DVIRAČIU PO GRAŽUTĖS REGIONINĮ PARKĄ
 
 
    Neabejojame, kad 2008 metais keliaujančiai bendruomenei pristatytas maršrutas „Su dviračiu po Gražutės regioninį parką“ – puiki alternatyva įprastoms Lietuvoje dviračių trasoms: trasa nėra lengva, kadangi vyraujanti jos danga – miškų keliukai, o reljefas  įspūdingai kalvotas – išvykai nepakaks vien tik žemėlapio ir didelio noro: šiai trasai reikia pasirūpinti ir tinkamu dviračiu, geriausia – kalnų tipo. Įrengiant dviračių trasas ypač galvota apie atvykstančius į kraštą keliautojus, tad čia įrengta daug nuorodų, informacinių ženklų, gausu nukreipiančių rodyklių, kurios neleis paklysti ir ne tiek patyrusiems dviratininkams. Įrengtuose stenduose – žemėlapiai ir išsami informacija apie Gražutės regioninio parko gamtą bei lankytinus objektus, kurie Zarasų rajono ir Lietuvos istorijos sergėtojai. Įrengtų dviračių trasų aplinka eksponuoja Lietuvos kraštovaizdį, atveria jo gamtinį pamatą ir žmonių galimybes prisidėti prie jo formavimo. Trasos vertingos visais požiūriais, ypač pastangomis pristatyti tolimesnę Zarasų krašto perspektyvą, plečiant jo turizmo infrastruktūrą.Gražutės didysis ir mažasis dviračių takai Valstybinio turizmo departamento organizuotame konkurse ,,Sėkmingiausias 2008 metų turizmo projektas“ tarp daugelio šalyje garsių įgyvendintų projektų buvo paskelbti nugalėtoju kategorijoje ,,Sėkmingiausias 2008 metų turizmo infrastruktūros objektas“: tai garbingiausias ir vertingiausias turizmo sektoriaus pasiekimų įvertinimas Lietuvoje. Neaplenktas dėmesiu maršrutas ir 2009 metais: 15-oje tarptautinėje turizmo, sprorto ir laisvalaikio parodoje ,,Vivattur 2009“ jis paskelbtas įdomiausia VIVATTUR 2009 kelione Lietuvoje.
     
 
GRAŽUTĖS DIDYSIS DVIRAČIŲ TRASOS ŽIEDAS (45 KM)
 
    Ši maršruto dalis jungia įdomiausius parko kultūros ir gamtos objektus bei įsimintinus kraštovaizdžius. Trasa vaizdingomis vietovėmis vingiuoja miško keliukais ir paežerėmis. Geriausia kelione Didžiuoju žiedu pradėti Salake – vienoje gražiausių Zarasų krašto gyvenamų teritorijų.
    Gražutės regioninio parko lankytojų centre (1) *Laisvoji a. 14 teikiama profesionali ir išsami informacija apie lankytinas parko vietas. Čia pat įrengtaSalako krašto etnografinė ir parko informacinė  ekspozicijos bei garsi krašte ir už jo ribų V. Žilinskienės individuali kolekcija ,,Jūrų muziejus“. Salako miestelis garsėja ir čia vykstančiais Šv. Apaštalų Petro ir Povilo atlaidais bei unikalia neogotikinio ir neromaninio stilių turinčia tašytų lauko akmenų Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (2).
    Į pietus nuo Salako miestelio – totorių kapinės (3) – vienintelės Aukštaitijoje veikiančios musulmoniškos kapinės, o šalia kelio į Degučius – 1930 metais  pastatyta dviaukštė Šv. Nepamuko koplytėlė (4), kurios  autorius P. Ivanauskas.
    Nepravažiuokite ir Kunigokalnio (5) – netoli Salako miestelio  esančio didelio kalno, (dar vadinamas Kunigų kalnu). Pasakojama, kad ant šio kalno kadaise stovėjo Benedektinų vienuolynas ir bažnyčia. Čia pat, pastatų rūsiuose, buvo laidojami mirę kunigai ir vienuoliai. Bet žmonės pamiršo šio vienuolyno ir bažnyčios praeitį ir sugalvojo pasakojimą, kuriame teigiama, kad baudžiavos laikais Salako apylinkėse gyveno kunigas, turėjęs labai daug žemės. Su darbininkais, kurie dirbo jo žemę, kunigas buvo žiaurus: versdavo sunkiai dirbti, dažnai mušdavo ir kitaip bausdavo. Jo laukuose ir buvo šis didelis kalnas – užlipdavo kunigas ant jo ir žiūrėdavo kaip darbininkai dirba. Nuo to laiko ir gavo kalnas Kunigokalnio vardą. Alkakalnis yra 1,3 km į šiaurės rytus nuo Salako (Kurganų) pilkapyno, Salako girios 39 kvartalo šiaurinėje dalyje. 
    Trasoje esančių Čepeliškių pilkapynų  (6) forma ir sampilai būdingi IX – XII a., o Kiemionių brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnis (7) naudotas I – ojo tūkstantmečio pirmojoje pusėje.
    Apie Antalieptės marias (8) sakoma, kad tai – šimto salų marios!.. Tikėtina, kad suabejojote, kad taip gali būti – vargu, ar pati motinėlė Baltija sugebėjo susirinti tokį solidų archipelagą. Zarasų krašte tokios gausios ir per 50 jų priskaičiuojančios yra – Salako pašonėje. Vaizdingos jos ir, tiesa, visai nepanašios į savo tolimas natūralias giminaites…Nors akis sunkiai aprėps jų vandens plotą, valtelių, it skiedrų, neblaško jose devynbalės vilnys: čia, rodos, sala glaudžiasi prie salos, o krantas su krantu gali susišaukti! Marios tai pasislepia girių žalumoje, tai slapukauja už kalvų nugarų, tai viliote vilioja žvejus ir entuziastus vandens turistus. Savo grožiu jos tarnauja tik žmogui ir yra pavyzdys to, ką gali padaryti žmogus: jų juk nebuvo ir kadaise šiose vietose savo guoliuose ramiai gulėjo net 27 ežerai.
    Keliaudami skubančiu trasos keliu, nepraleiskite progos užsukti į įdomųEnergetikos muziejų (9), esantį Tiltiškių kaime. Jame pamatysite Zarasų krašto, praeityje garsėjusio vandens malūnais, nuotraukas ir sužinosite kaip atrodė Antalieptės, Kiemionių, Kavoliškių, Šlininkos ir kiti vandens malūnai. Ekspozicijoje pristatomos paprasčiausios, rankomis sukurtos grūdų malimo akmeninės girnos – nesunku pastebėti, kad mūsų protėviai sugebėjo gyventi, naudodami paprasčiausius darbo ir buities įrankius ir gausybė kitų, dabar jau daugumai nežinomų, daiktų.
    Neskubėkite ir pro unikalias ir gamtos paminklu paskelbtas egles seses (10) – išlakius, į 32 metrų aukštį besistiebiančius ir stebinančius savo keistai 3,5 metrų aukštyje suaugusiais kamienais medžius, Samaukos pilkapyną (11), kuriopilkapių forma ir sampilai būdingi I – ojo tūkstantmečio antrajai pusei,Rusteikių kaimo sentikių cerkvę (12) bei Rusteikių pilkapius (13).
    Neabejojame, kad poilsiui tiks įspūdingas Švento ežeras (14) – lietuviškuoju ,,Baikalu“ vadinamas bei labai saugomas: kad akį malonintų ir sielą ramintų…  
    Žagarinės kaimo senosios kapinėse (15) atgulė senojo kaimo gyventojai. Jose galite apžiūrėti senųjų kryždirbių nukaltus kryžius ar bandyti perskaityti seniai iškaltas antkapyje epitafijas: būdami čia tikrai pajusite laiko tėkmę ir atminties galią.
    Iš tilto per Šventąją (16) iki mūsų dienų išliko mažai – tik keturkampis iš rąstų suręstas ir akmenimis sutvirtintas polis. O seniau Žagarinės kaimo gyventojai drąsiai važiavo juo net dvikinkiais vežimais!..
    Salako pušis (17) – įvykius menantis medis: prie jos Luodžių dvaro grafas J. Žiunienas įteikė žemės nuosavybės dokumentus keletui jo dvarui priklausiusių valstiečių. Įvykiui atminti pušyje pakabintas kryžius su data. Istoriją saugo irsenosios žydų kapinės (18), kuriose paskutinį kartą laidota 1941 metais.
         
GRAŽUTĖS MAŽASIS DVIRAČIŲ TRASOS ŽIEDAS (37 KM)
 
         Ši trasos dalis eina pro Apiričio, Ilžikio, Asavėlio, Asavo, Tūmiškio ežerus ir aplink Samavo ežerą. Ji prasideda Zarasų mieste, prie kempingo ,,Zarasai“. Dalis trasos jungiasi su Didžiuoju žiedu, todėl turėsite galimybę savo ištvėrmę išbandyti abiejose trasose.
         Apkartų pilkapynų (18) forma ir sampilai būdingi IX – XII a.
         Gulbinės liepos (19) – saugomas gamtos paminklas. Tokių Lietuvoje tėra tik 38. Senovėje tokias liepas ne tik garbino, bet ir laikė stiprių antgamtinių ir gydomųjų galių turinčiais medžiais. Manyta, kad liepų karnos ir lazdos apsaugo nuo piktų dvasių, į jas netrenkia perkūnas, jose yra likimo deivės Laimos ir meilės deivės Mildos buveinės, o vėliau pradėta tikėti, kad liepose apsigyvena mirusių moterų vėlės.
         Bielkaučiznos piliakalnis (20) dar vadinamas Batarėja, datuojamas I tūkst. pradžia. Šiaurrytinėje jo pusėje yra išlikę du gynybiniai pylimai ir trys grioviai.
         Smaližiams ir smalsuoliams siūlome būtinai užsukti į Pagrundų kaime esantį J. Milašienės ekologinį bitininkystės ūkį (21). Bitininkė jau daugiau nei keturiasdešimt metų draugiškai sugyvena su laukų darbštuolėmis: būsite mielai priimti, skaniai pavaišinti ir pamokyti, kaip gražiai sugyventi su kartais skaudžiai geliančiais vabzdžiais…
 
 
Dviračių  trasose įrengtos:
 
3 atokvėpio aikštelės: prie Gulbinės liepų,  Šiurpelio ir Gėlinio ežerų. Jos skirtos trumpalaikiam poilsiui be nakvynės ir laužaviečių.
2 poilsiavietės prie Ilžikio ežero ir Pagrundų kaime, prie J. Milašienės ekologinio bitininkystės ūkio. Jos skirtos jūsų poilsiui be nakvynės. Čia galima kurti laužus įrengtose laužavietėse.
3 stovyklavietės: prie Asavo ir Luodžio ežerų, kuriose galima apsistoti nakvynei su palapinėmis, kūrenti laužus įrengtose laužavietėse, yra miško baldų ir kitos įrangos, reikalingos poilsiui.
 
Dviračių maršrutą įrengė Gražutės regioninio parko direkcija (lėšos iš dalies finansuojant projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas ir priežiūras 2“ BPD2004-ERPF-1.3.0-04-05/003) ir Zarasų rajono savivaldybė
 
Dviračius nuomoja UAB ,,Degesa"
Tel. (8 685) 44450
Tel./faksas (8 385) 59476
 
(Naudota literatūra: Pr. Gipiškio ,,Zarasų kraštas“, A. Matiuko ,,Po Zarasų kraštą“, laikraščio ,,Zarasų kraštas“ publikacijos, Gražutės regioninio parko informacija ,,Su dviračiu po Gražutės regioninį parką“)
 

 http://www.zarasai.lt/tic/index.php?kas=529

Sartų RP

Sartų ežeras


EveryTrail –

Dviračių trasa Sartų regioniniame parke "Tarp Zalvio ir Zalv

   Dviračių trasa Sartų regioniniame parke "Tarp Zalvio ir Zalvės"

Daugiau informacijos Sartų regioninio parko direkcijoje, Vytauto g. 5, Dusetos, tel. +370 385 56 834, +370 385 56 849, el. p. [email protected], www.sartai.info
 
    Zalvė, Zalvys, Zalvelė, Antazavė – tai sėliškos kilmės vietovardžiai. O štai ką apie jas pasakoja legenda, pasak kurios seniai, seniai Zarasų krašte gyveno didingos sėlių genties žmonės. Vadovavo jiems narsus karys – Zalvys. Su gražuole žmona Zalve turėjo dukrelę Zalvelę. Išėjo kartą Zalvys medžioti, o Zalvelė kartu su juo vaistingųjų žolynų rinkti. Jau gerokai nutolus nuo namų susidūrė juodu su kalavijuočių raiteliais. Aiškūs buvo jų kėslai, jau ne vieną sykį kalavijuočiai degino ir plėšė sėlių gyvenvietę. Be baimės užstojo kelią priešams Zalvys, liepęs Zalvelei bėgti saviškių perspėti. Tačiau kad ir koks buvo narsus, neatsilaikė Zalvys prieš gausybę kalavijuočių. Netoli namų slenksčio žuvo ir Zalvelė, nepagailėjo kalavijuočiai nei jos motulės Zalvės, nei netikėtai užkluptų gentainių. Ėjo šimtmečiai, keitėsi kartos, tačiau ir dabar, ten, kur žuvo narsusis karys tyvuliuoja Zalvio ežeras, piliakalnio papėdėje, kur žuvo jo žmona ir visa gentis banguoja Zalvė, o tarp šių ežerų, per Antazavės šilą,  kur Zalvelė tekina bėgo nešdama žinią apie pavojų, vingiuoja jos vardo upė.
   Jei norite aktyviai dieną praleisti gamtoje, bet nesiekiate sportinių rezultatų, norite pasigrožėti miškų, ežerų kraštovaizdžiu, bei pažinti šio krašto vertybes, ši dviračių trasa jums patiks.
   Bendras trasos ilgis 13 kilometrų, tačiau galite pasirinkti ir trumpesnį maršrutą. Visoje trasoje gausu rodyklių, kurios neleis pasiklysti. Rekomenduojame kelionę dviračiais pradėti Antazavėje – vietovėje, kuri žinoma nuo XVIII a. Joje galite apžiūrėti Dievo Apvaizdos bažnyčią – architektūros paminklą, kuris turi baroko architektūros bruožų, bazilikinę erdvę ir sudėtingas išorės formas bei Zalvio ežero šlaite įkurtą Antazavės dvarą su parku. Manoma, kad šį dvarą  suprojektavo garsus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius: dabar antazaviškiai didžiuojasi jame įkurtu turtingu krašto visuomeniniu istorijos muziejumi, kuriame pristato garsios Pliaterių giminės istoriją ir įamžina garsių kraštiečių vardus. Iš Antazavės geriausia važiuoti į Marimontą, kur nuostabioje Zalvelės upės pakrantėje, šalia buvusio vandens malūno, galėsite atsikvėpti. Iš Marimonto kalvotu miško keliuku per Antazavės šilą netruksite pasiekti šalia legendomis apipinto Vinčežerio išlikusias partizanų žemines: 1944 m. šiose vietose vyko garsusis Šilo mūšis. Niekam nevalia palikti Antazavės šilo neužkopus ant Pakačinės  (Dembų) piliakalnio. Tai gana aukštas, mišku apaugęs kalnas, gynybiniams tikslams naudotas nuo II tūkstantmečio prieš m.e. iki V-ojo m.e.a. Jis 1933 m. tyrinėtas P. Tarasenkos, apie jį pasakojami pasakojimai, pasak kurių jis supiltas tais laikais, kai lietuviai kariavo su kardininkais, sklando legendos, kad ant jo seniau vaidendavosi. Nuo jo dviračių trasa veda prie jo kaimyno Velikuškių II-ojo piliakalnio „Sala“, iš trijų pusių apsuptą Sartų ir Zalvės ežerais. Paskutinis, tačiau labai įspūdingas dviračių trasos objektas Bradesių ąžuolas – gamtos paminklas, kurį  neretai vadina senojo Stelmužės ąžuolo broliu. Patys rokiškėnai, pristatydami savo krašto galiūną, nestokoja mistiškų pasakojimų, prisimena pagonybę menančius laikus.

ės"http://www.zarasai.lt/tic/index.php?kas=699