Leider ist der Eintrag nur auf Lietuvių verfügbar.
Šiame maršrute važiavimo dviračiu apie 15 km (geležinkelio stotis – traukiniu iki Aukštųjų Panerių – dviračiu per Aukštuosius Panerius, Burbiškes). Maršrutas nėra sudėtingas, bet kai kuriose vietose tenka šiek tiek paplušėti. Traukinio bilietas iki Aukštųjų Panerių 2012 m. kainavo 2 Lt žmogui ir 2 Lt dviračiui. Pirmoji vieta, kur tenka paplušėti – įsikeliant dviratį į traukinį ir išsikeliant iš jo. Atvažiavus į Aukštųjų Panerių geležinkelio stotį vėl tenka paplušėti ir užsikelti dviratį ant pėsčiųjų tilto (jeigu nepasiseka ir traukinys sustoja ne pirmajame kelyje arba, jei nesate įžūlus eismo taisyklių pažeidėjas, kuris rizikuodamas savo gyvybe, šeimos ir visuomenės gerove vaikšto per bėgius neleistinoje vietoje). Toliau paplušėti neteks ilgai. Besidomintys netolima praeitimi iš Aukštųjų Panerių geležinkelio stoties gali vakarų kryptimi palei bėgius apie 1 km einančiu keliuku (Agrastų g.) nuvažiuoti iki Panerių memorialo (muziejaus nacių rėžimo aukoms atminti, kuris įrengtas šimto tūkstančių žmonių nužudymo vietoje ir apima laidojimo duobes, lavonų deginimo aikšteles bei atminimo paminklus). Daugiau apie memorialą rasite čia. Jei jau aplankėte memorialą, apsisukite ir tuo pačiu keliuku, kuriuo atvažiavote čia, važiuokite atgal rytų kryptimi. Geležinkeliečių gyvenamuose Aukštuosiuose Paneriuose iš Agrastų gatvės pasukite į dešinę į Juodšilių gatvę. Važiuosite apie vieną kilometrą pro kelis geležinkeliečių daugiabučius ir gražias vilas vilaites, išsibarsčiusias palei Juodšilių gatvelę ošiančiame ir kvepiančiame pušyne. Prieš asfaltuotai gatvelei virstant purvkeliu pasukite į kairę į asfaltuotą Zuikių gatvelę.
Gatvelė labai graži ir tinkama važiuoti dviračiu. Asfaltuota, jokių automobilių, aukštame pušyne. Kaip Neringos dviračių takas. Zuikių gatvele važiuokite apie 0,8 km ir toje vietoje, kur ji daro staigų dešinį posūkį, kairėje pamatę miško purvkelį, pasvarstykite, ar Jums nevertėtų sukarti papildomą puskilometriuką ir iš vakarų pusės apžiūrėti labai įdomų objektą – Panerių tunelį. Jeigu nusprendėte tunelį aplankyti, važiuokite purvkeliu, privažiavę tvorą, važiuokite dešiniau ir pamatysite jį – garsųjį carinės Rusijos geležinkelių stebuklą.
Žmonės kalba, kad tunelis toje vietoje nebuvo būtinas (buvo galima supilti pylimą aplink kalvą, kaip dabar ir yra padaryta), bet Rusijos caras Aleksandras II labai mėgęs tunelius (prisižiūrėjo jų Šveicarijoje), tai vietiniai norėję carą nudžiuginti ir išrausė jo džiaugsmui tą tunelį. Kažin, ar pats jis važiavo pro tą tunelį kada… Na, bet išrausė, tai išrausė. Galite dabar ir Jūs, kaip caras, tuneliu pasigrožėti.
Pasigrožėję, galite grįžti į Zuikių gatvę tuo pačiu purvkeliu, kaip ir atvažiavote, arba, jei užsinorėjote paplušėti, galite užsistumti dviratį į kairįjį šlaitą ir pravažiuoti virš tunelio atgal į Zuikių gatvę einančiu kitu keliuku. Atstumas nuo tunelio iki Zuikių gatvės apie tris šimtus metrų. Tuomet vėl važiuokite Zuikių gatve rytų link. Gatvelė ir toliau labai smagiai riedama.
Pariedėję apie puskilometrį, nusileisite nuo kalvos ir įvažiuosite į šauniųjų paneriškių apgyvendintą gyvenvietę. Kairėje pamatę vaikų žaidimų aikštelę, apsigręžkite vakarų link ir pamatysite antrąjį tunelio galą (įdomių vietų žaidimams tie Panerių vaikai turi).
Palikę tunelį užnugaryje, važiuokite buvusio geležinkelio pylimo viršumi besidriekiančia įdomiąja Zuikių gatvele ir grožėkitės carui Šveicariją priminti turėjusiu kraštovaizdžiu.
Įdomioji Zuikių gatvelė garsi ne tik geležinkeliu, jo tuneliu, bet ir dar vienu architektūriniu-urbanistiniu stebuklu. Tai – vamzdis po geležinkeliu, skirtas lietaus vandeniui nutekėti, kurį vietos gyventojai su džiaugsmu ar be jo naudoja kaip pėsčiųjų tunelį. Jei norite pamatyti šį vamzdį, o gal net ir juo praeiti, tai ties vaikų žaidimų aikštele leiskitės keliuku žemyn link geležinkelio. Ten už kelių šimtų metrų jį ir rasite.
Apie tą vamzdį, greičiausiai, girdėjo daugelis. Jis yra sulaukęs net merų, ministrų, prezidentų dėmesio. Ot tai vamzdis! Vienas iš daugelio straipsnių apie vamzdį čia.
Už 700 m nuo tunelio Zuikių gatvelė (senasis geležinkelio pylimas) priartėja prie šiandieninio geležinkelio, kur rieda dviaukščiai traukiniai ir (turbūt) kiti praeities žmogui nežinomi technikos stebuklai, apie kuriuos nei aš pats nesu girdėjęs.
Priartėjusi prie geležinkelio, Zuikių gatvelė daro staigų dešinį posūkį ir virsdama smėlėtu purvkeliu pro kelias pageležinkelės sodybas nutrūktgalviškai leidžiasi nuo senojo geležinkelio pylimo miško link. Pasibaigus gyvenamajai teritorijai (kurioje prie sodybų neretai gali pamatyti ardomų automobilių, gal net Jūsiškių) ir užnugaryje slobstant šunų skalijimui, Zuikių gatvelė persikūnija į miško keliuką ir praranda savo skambųjį pavadinimą. O gal ir nepraranda (bent jau kokio nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigūno popieriuose tas miško kelias turbūt ir toliau vadinamas Zuikių gatve). Šioje vietoje vėl tenka paplušėti. Rimtesnis dviratininkas turbūt įveiktų čia esančią purviną kalvą važiuotas, tačiau man teko dviratį stumti. Toliau Zuikių miškkelis kyla dar aukščiau ir vienoje vietoje tampa beveik serpantinu (beje, tiems, kas nežinote, jog Vilniuje yra net ne beveik, o tiesiog serpantinas, siūlau atsiversti šį puslapį. Iki Tuputiškių serpantino irgi galima smagiai nuriedėti dviračiu, ką aš ir esu padaręs, o riedėjimą esu aprašęs čia). Beveik serpantinu užkilę į kalvą, dešinėje pravažiuosite telekomunikacijų bokštą bei aukštos įtampos elektros laidų liniją, pro kurios proskyną atsiveria vaizdas į TV bokštą ir naujuosius Vilniaus stogus.
Pramynę proskyną, įvažiuosite į Užusienį (Zastiankes). Zastiankiškiai (užusieniškiai) yra religingi, mėgstantys krepšinį, futbolą ir tinklinį žmonės. Kai kurie jų augina vištas, o požeminiuose rūsiuose laiko įvairias gamtos ir ūkio gėrybes.
Zastiankiškių krepšinio aikštelės nėra aukščiausios kokybės (kaip ir mano nuotraukos).
Užtat čia yra didelis futbolo stadionas beigi trys mažesnės futbolo aikštelės su vartais, kurių visi (o gal ir ne visi) turi dar ir tinklus. Yra čia ir dvi tinklinio aikštelės: viena žolės tinklinio, kita – smėlio tinklinio (pastarojoje net ir tinklas kabo, tuo tarpu pirmojoje – tik stulpai tinklui). Čia, Zastiankėse, Palionių ir Užusienio gatvių sankryžoje, – dar vienas įspūdingas maršruto objektas, savo unikalumu prilygstantis turbūt net cariniam tuneliui (o gal jį net lenkiantis), – atvirasienė, nesudėtingo statinio ypatumais pasižyminti bažnyčia, statyta XX a. pradžioje, kuomet Zasciankis dar priklausė kitai valstybei (ne Lietuvai), vėliau, matyt, restauruota.
Tikrai religingi žmonės tie zastiankiškiai. Iki Užusienio važiuoja ir autobusas, tad pavargusieji gali kelionę baigti ir čia (jeigu sugebės įkalbinti vairuotoją priimti dviratį į saliuoną tarp katalikų čistukų zastiankiškių ir jeigu nenorės pamatyti dar daug įspūdingų lankytinų šio maršruto objektų).
Tiems, kurie liko ant dviračio ir nelipo į autobusą, kelionė tęsiasi Užusienio gatve iki futbolo stadiono. Iš karto už stadiono, kairėje į mišką leidžiasi keliukas, juo ir pasukite.
Čia galėsite nutrūktgalviškai leistis nuo kalvos bei džiaugtis paukčių čiulbėjimu, pušų aromatu ir tyla, drumsčiama tik dviračio zvimbimo per pušų spygliais nuklotą smėlėtą miško kelią.
Maršrutą nuo Užsusienio galima paįvairinti dar ir čigonų taboro (nežinau, ar korektiškas šis pavadinimas, gal reiktų rašyti „romų gyvenvietės“) aplankymu. Šioje vietoje, kur pavažiavus Užusienio gatve, siūloma už stadiono sukti į kairę į miško taką, reikėtų dar nesukti, o važiuoti tiesiai asfaltu. Privažiuosite Eišikių plentą, tada kirskite jį, tada per pievą į Motorų g., į dešinę Motorų gatve, tada į kairę į Meistrų g., tada į dešinę Metalo gatve ir privažiuosite Čigonų gatvę. Akiračio praplėtimui verta apsilankyti. Grįžti į maršrutą galite šalia oro uosto esančia J. Dobkevičiaus gatve, tada Metalo g. į dešinę ir šalia Eišikių plento surasite Burbiškių g., kuri minima žemiau maršruto aprašyme.
Tie, kas nusprendėte čigonų taboro nelankyti, o geriau sukti į mišką, gražuoliu mišku važiuosite apie pusantro kilometro, tuomet išvažiuosite į proskyną.
Tuomet apie pora šimtų metrų neaukštu miškeliu, vėl proskyna ir sodyba.
Sodyba ne tik graži ir pavyzdingai tvarkoma, kaip matote nuotraukoje, bet ir pavojinga, nes joje gyvena du dideli pikti šunys, kurių šeimininkas, deja, neturi pinigų grandinei/virvei arba nemoka (o gal dėl drebančių rankų nebegali) surišti mazgo (arba ir taip, ir taip). Patartina rankoje turėti lazdą ar kitą ginklą, arba minti taip, kad šunys nepavytų. Po pavojingosios sodybos reikia laikytis kairesniojo keliuko ir vėl beveik serpantinu kilti į kalvą.
Nuo garsiosios sodybos pavažiavę apie puskilometrį, pasieksite laukymę, pakankamai didelį kelią (Burbiškių g.) ir miškų urėdijos pastatus. Ties jais Burbiškių gatve važiuokite nuo kalvos žemyn (kairėn). Burbiškių gatvė – platokas žvyrkelis, tad čia vėl galėsite papramogauti dideliu greičiu leisdamiesi žemyn švilpiant vėjui.
Pašvilpę apie puskilometrį kairėje pamatysite keliuką ir seną apleistą mūrinį pastatą. Tai keliukas per buvusio sovietų armijos dalinio teritoriją. Vieta labai įdomi. Daugiau apie ją čia.
Keliukas (Bartų gatvė) per karinę teritoriją vingiuoja apie kilometrą. Išvažiavę iš šios automobilių (gal ir Jūsiškių) ardytojų pamėgtos vietos, sukite kairėn, tuomet dar apie kelis šimtus metrų žvyrkeliu (tuo pačiu, kuriuo nutrūktgalviškai švilpėte nuo miškų urėdo kiemo) ir privažiuosite Vilniaus aplinkkelio greitkelį (Tūkstantmečio g.) su gražuolių Naujininkų panorama už jo. Iš čia kelionę galite pratęsti kitu mano aprašytu maršrutu per Naujininkus, Liepkalnį, Ribiškes, Markučius ir Užupį arba galite važiuoti į Vingio parką, kuris ten visai netoliese. Toks tad tas maršrutas per nacistinį-carinį-katalikišką-čigonišką-sovietinį Vilnių beigi jo miškus ir klonius.